Liesti gyvenimą

Liesti gyvenimą

 Buvimas namuose kaip dovana dvasiniam tobulėjimui

 

Šiandieninių įvykių tėkmėje šį tekstą sukūrė MA-URI praktikė Rūta Ruolytė-Verchoore, kuri dalijasi, kaip MA-URI žinias galime integruoti į savo kasdiemybę

2020 04 19

Šiandien kone visas pasaulis gyvena kitokioje, neįprastai pakitusioje realybėje – uždaresnėje, pilnoje baimės ir nesaugumo dėl savo, artimųjų ir draugų sveikatos. Mūsų neužmiegantis nerimas yra nuolatos pakurstomas ir pamaitinamas naujausiomis žiniomis televizijoje ar internete. Štai praėjo ir šv. Velykos – irgi kitaip – mažesniuose susibūrimuose arba dideliuose, bet daugiausia nuotoliniu būdu. Gamta kiekvieną dieną vis labiau bunda, reikia tik trupučio lietaus ir visi medžių ir krūmokšnių pumpurai išsiskleis ir mus kvies gyventi, išeiti iš namų ir atsiverti. O mums, gyvnantiems miestuose, daugiabučiuose, kaip tik reikia būti viduje. Ir jeigu pavasario pradžioje buvo daug lengviau jaukiai būti ir dirbti namuose, dabar saulė ir atgyjanti gamta mus tik dar labiau vilios būti joje.


Brėkštantis rytas / © foto D. Naujalienė

Ar Jums yra pažįstamas jausmas, kai kokią nors gyvenimo situaciją norisi „prašokti” arba jos išvengti? Ar tai būtų dėl to, jog situacija, žinote, sukels jums nemalonius jausmus, ar ji vyksta visai ne pagal jūsų sugalvotą planą ir yra, jūsų supratimu, visiškai ne laiku ir ne vietoje. Ar esate pajautę, jog GYVENATE tik tam tikrose situacijose, o kitose tiesiog jūsų kūnas ar protas prastuminėja laiką ir daro tai, ką reikia, ten, kur reikia? Taip ir karantiną namuose norėtųsi „prašokti“ ir daryti tai, kas iš tiesų, mūsų suvokimu, yra svarbu.

Kaip toliau (iš)būti šioje pasikeitusioje realybėje? Kaip prisitaikyti prie pasikeitusios rutinos ir paleisti sugriuvusius planus? Kaip prisijaukinti nežinomybę? Kaip įprasminti šį buvimą? Kaip sugebėti mėgautis savo gyvenimu ir jį mylėti, sąmoningai išgyvenant dabartį kaip duotybę – padovanotą – o ne užkrautą kaip dar viena nelaimė ant ir taip jau išvargusių pečių.

Kaip? Liestis prie gyvenimo.


© foto J. Kuckailienė 

MA-URI prisilietimas

Atlikdami MA-URI sesiją, turime laikytis dvylikos elementų, iš kurių vienas svarbiausių – prisilietimas. Lygiai taip pat gyvenime, bet kuris ar kuri iš mūsų, gali liestis prie situacijų, kaip liečiamasi prie žmogaus per MA-URI sesiją. Man tiesiog mintyse iškyla vaizdas ir pradedu jausti, kaip prieš pradedant sesiją, tiesiog ramiai stoviu ir delnais liečiu žmogaus pečius. Užsimerkiu – ir matau tą vaizdą, ir jaučiu. O kaip liečiu – kaip mes visi liečiame – švelniai, glotniai, su ramybe, kvėpuodami.

Tie, kas nėra susipažinę su MA-URI savigydos sistema, gali galvoti, kad liečiasi prie situacijos taip, kaip prie savo mylimiausio žmogaus – mamos, močiutės, vyro, vaikų ir t.t. O gal yra tokių, kurie neturi prie ko prisiliesti arba nedrįsta, bet galbūt su didžiausia meile ir dėkingumu prisiliečia prie savo gyvūnų.

Taigi gal tada su meile galime švelniai liestis ir prie mūsų kasdienybės?


Kasdienybės prisilietimas / © foto R.R.-Verchoore

Svarbu apčiuopti situacijos „kūną“ ir nuo mūsų priklauso, kaip mes liesimės, ar švelniai, ar tai bus atsainus ir grubus prisilietimas. Kai esame bet kokioje situacijoje, esame nuolatiniame prisilietimo santykyje, kas tai bebūtų.

Taikant šį – gyvenimo prisilietimo  – principą, daugelis situacijų tampa lengviau pakeliamos ir išgyvenamos, taip pat jos yra įprasminamos. Kai sąmoningai būname dabartyje, mes nebe prašokame, o sąmoningai – skutame bulves, darome kugelį, plauname indus, nešame šiukšles, priimdami tai kaip labai svarbią gyvenimo dalį (nors ir neatrodo). Tik labai svarbu save stebėti ir būti dabarties momente.

Prasminga kasdienybė

Šį kartą pasidalinsiu keletu asmeninių patyrimų, kaip išgyvenu karantiną – dirbdama iš namų ir augindama du mažamečius vaikus.

Kai atsiranda truputis atliekamo laiko, surandu kokį nors kampelį namuose ir jį tvarkau. Dažniausiai tą dieną, tai ir bus tas vienintelis kampelis. Vaikščioju po namus ir žiūriu, kaip kurį kampelį reikia „pagydyti“, prie kurio buvo seniai prisiliesta. Ir lėtai, neskubėdama tą darau. Jeigu tai yra spintelė, iškraunu jos visą turinį, išvalau su kempinėle, pakvėpinta eteriniu aliejumi, lėtai rūšiuodama sudėlioju daiktus atgal. Vėliau, kiekvieną kartą praeidama pro šalį, pasigrožiu, pasigėriu. Kitą dieną surandu kitą kampelį. Taip kiekvieną dieną labai po truputį gražėja mano namai: su vyru pakabinome paveikslus, laukusius savo eilės, švelniai prisiliečiau ir prie voratinklių palubėse.


© foto R.R.-Verchoore

Taigi, likusį laiką nuo mūsų darbo, išgyvenkime prasmingai ir su malonumu. Skambinkime tėvams, giminaičiams, draugams. Nuoširdžiai kalbėkimės namuose, jeigu turime su kuo. Lėtai skaitykime knygas (o gal žurnalus, kuriuos nusiperkame, bet galiausiai jiems nelieka laiko). Žaiskime su vaikais, klausykime jų koncertų. Kasdienybė yra nuostabi, ją reikia tiesiog pamilti. Eikime kiekvieną dieną gilyn į save, į mums brangius santykius – per nesutvarkytus stalčius, per grindų plovimą, per sudžiūvusių lapų ir žiedlapių nurinkimą gėlių vazonuose.


© foto R.R.-Verchoore

Nesvarbu, ar liesimės prie santykių, ar prie knygų lentynos, virtuvės spintelės – svarbiausia pradėti. O kai nesiseka ir vėl atrodo, kad laikas yra leidžiamas veltui, savęs nekaltinti, o irgi – švelniai prisiliesti prie savęs ir gyventi toliau.

Taigi:

  • Apčiuopiame situacijos „kūną“.
  • Liečiamės prie situacijos, kaip liečiamės prie žmogaus – švelniu prisilietimu (tik daugiau emociniame, mentaliniame ir dvasiniame lygmenyse).
  • Suteikiame prasmę tai situacijai ir skiriame jai dėmesio, laiko, ji tampa svarbia mano dienos dalimi, o ne nukrypimu nuo plano.

Pabaigai

Lieskimės ten, kur galime – plikomis rankomis ir atvira širdimi. Išgyvenkime šį laikotarpį kaip mums duotą galimybę apmąstyti, nurimti, sulėtėti, kad ilgam laikui užtektų įgytos išminties. Artimoje ateityje laukia susidūrimas ir prisitaikymas prie besikeičiančios būties, padiktuotos sugrįžimo į socialinį gyvenimą. Mes ir vėl atsiversime santykiams, buvimui bendruomenėse ir visuomenėje. Bus atidarytos valstybių sienos, vėl pagal grafiką pradės skraidyti lėktuvai. Būsime ir mes truputį pasikeitę, taip pat  –  ir  mus supantis pasaulis.

 
Šv. Velykų ryto spindulys / © foto D. Naujalienė

     

© Ma-uri institutas  |  Versija spausdinimui  |  e-sprendimas: awocado  |  prisijungti
MA-URI